Pratarmė
Amosas Cliffordas – vienas įtakingiausių miško terapijos ekspertų JAV – knygoje „Miško terapija: praktinis miško maudynių vadovas“ jautriai ir poetiškai aprašo savo sukurtą ir išplėtotą vakarietiškąjį miško terapijos modelį. Įkvėptas japonų shinrin-yoku arba „miško maudynių“ praktikos, šis modelis pagrįstas japonų ir kitų šalių mokslininkų tyrimų apie teigiamą miško poveikį sveikatai rezultatais bei ilgamete jo ir jo kolegų patirtimi vedant patyrimines praktikas miške.
Miško maudynės yra viena iš gamtos terapijų, padedančių sugrąžinti šiuolaikinį žmogų į gamtą. Intuityviai jaučiame, o ir moksliniai tyrimai patvirtina, kad gamtoje atsigauname, sveikstame, stiprėjame. Deja, tyrimai taip pat rodo, kad gamtoje žmonės praleidžia vis mažiau laiko. Tampame ne vien miestų, bet ir patalpų civilizacija, o tai kenkia ne tik mūsų kūnui, bet ir psichikai (PSO duomenimis, 350 mln. žmonių kenčia nuo depresijos).
Korėjiečių kilmės vokiečių filosofas Byung-Chul Hanas savo knygoje „Nuovargio visuomenė“ rašo, kad šiuolaikinėje pasiekimų visuomenėje, kurioje visuotine prievole tapo realizuoti save, didžiausia rykštė yra depresija, perdegimas, nerimo sutrikimai. Anot jo, mes išnaudojame patys save, o didžiausią pavojų mums jau seniai kelia ne laukiniai žvėrys, o mūsų pačių psichika. Nustoti nuolat skubėti ir persidirbti, pasak filosofo, galime tik nurimę ir nustoję be perstojo veikti. Tačiau nurimti šiame technologijų amžiuje, kai visą parą esame pasiekiami komunikacijos ir informacijos srautų, kai mus kankina infomanija (priklausomybė nuo informacijos) ir FOMO (baimė praleisti ką nors svarbaus), nėra lengva.
Cliffordo aprašyta miško maudynių struktūra, nesudėtingų pratimų miške, vadinamų kvietimais, seka veiksmingai padeda kūnui sulėtėti ir nurimti, paskatina atsipalaiduoti ir pajusti lengvumą. Knygoje daugiau nei 50 kvietimų, tačiau, kaip teigia autorius, reguliariai praktikuojant miško maudynes, dėmesingai stebint aplinką pasitelkus vaizduotę, ilgainiui kvietimus nesunku kurti ir patiems.
Autorius pristato svarbiausius miško ir apskritai gamtos naudą pagrindžiančius tyrimus, tačiau mišką jis mato ne vien per naudos žmogui prizmę. Gamtos pasaulis jam – gyvas, sąmoningas, o mes – ne jo valdovai, o dalis. Miškas – ne šiaip vieta praktikai. Jis tarsi patyrimo partneris mus moko, palaiko ir, jei reikia, suteikia užnugarį. Knygoje kalbama apie abipusio ryšio svarbą – leisti miškui pasirūpinti mumis, kad mes galėtume pasirūpinti juo. „Mes, žmonės, esame gamtos dalis, tad negalime išvengti pasekmių tų traumų, kurias patys jai ir darome. Žmonės ir miškai gali gyti tik kartu, o gydo mus abipusis ryšys. Šią nepaprastą misiją gali itin veiksmingai padėti įgyvendinti miško maudynės“, – rašo autorius.
Norvegų filosofas Arne Naessas, aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjęs socialinį Giliosios ekologijos judėjimą, teigia, jog norint, kad žmonės nustotų gamtą laikyti vien ištekliais ir pradėtų vertinti jos prigimtinę vertę, ekologinių idėjų nepakanka – reikia ekologinių jausmų bei veiksmų, kad galėtume puoselėti bręstančią ekologinę tapatybę. A. Cliffordo miško maudynių modelis – tai dar ir jo ilgametės budistinės meditacijos praktikos bei Šiaurės Amerikos indėnų pasaulėžiūros įkvėptas iniciacijos ritualas šiuolaikiniam žmogui, padedantis ugdytis ekologinę tapatybę per gamtos patyrimą ir abipusio ryšio su ja stiprinimą, taip pat skatinantis ekologinius veiksmus – saugoti ir puoselėti.
Mums, lietuviams, toks ritualas artimas ir suprantamas. Mūsų protėviai jautė medžių bei miško svarbą: anot mitologo Gintaro Beresnevičiaus, medis lietuviui buvo tarpininkas tarp žmonių ir dievų pasaulio, šventosiose giriose jie ieškojo prieglobsčio ir aukštesnių jėgų užtarimo.
Įdomu, kad Lietuvoje mes turėjome ir miško terapijos užuomazgų dar XIX a. pabaigoje. Tiesa, ta praktika tuo metu nebuvo taip vadinama, o ir vietovė – Juodkrantė – tada priklausė Vokietijai. Istorikė Nijolė Strakauskaitė savo knygoje „Juodkrantės kurorto „aukso amžius“: nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945 m.“ rašo, kad XIX–XX a. sandūroje dėl unikalaus miškingo kraštovaizdžio čia buvo įkurtas vienas pirmųjų kurortų, reklamuojamas net ne kaip jūros, o kaip klimato kurortas, tyro oro kurortas, ir dėl to sveikatintis čia atvykdavo visų pirma kvėpavimo takų ir nervų negalavimais besiskundžiantys pacientai. Jiems itin tiko tai, kad Juodkrantė iš trijų pusių apsaugota aukštų kopų ir miško, o tai lemia švelnų šios vietos mikroklimatą, „persmelktą lyg balzamo girios kvapų“. Buvo rašoma, kad pasivaikščiojimai šiame pasakų miške yra „tikras geros nuotaikos ir sveikatos šaltinis“. Taigi, jau tais laikais akcentuotas teigiamas Juodkrantės miško poveikis sveikatai ir savijautai. Juodkrantės sengirėje vokiečiai įrengė 40 km rekreacinių takų, kurie išliko iki mūsų laikų.
Kviečiu prisiminti tai, ką visuomet žinojome, bet galbūt primiršome, ir šią knygą ne vien skaitykime, bet ir išbandykime joje siūlomus kvietimus. Išeikime į mišką pabūti kitaip – lėčiau, smalsiau, dėmesingiau, neskaičiuodami nei žingsnių, nei laiko, be jokių ambicingų tikslų. Kaip vaikystėje. A. Cliffordas rašo: „Pasitikėkite mišku: jis jus nuves ten, kur patirsite visa, kas kalbės būtent jums. Nėra jokio reikalo miško maudynių paversti išskirtiniu dvasiniu patyrimu. Jei bandysite jas paversti dzenu, užkirsite kelią dzenui. Atsipalaiduokite ir pasinerkite į tai, kas duota.“
Mila Monk, knygos vertėja, miško maudynių gidė, Miško terapijos ir edukacijos centro vadovė
