Kai prieš 21 metus viso pasaulio miestuose gyvenančių žmonių skaičius perkopė 50 proc., mes oficialiai tapome miestų civilizacija. Vis labiau toldami nuo gamtos, užsidarę patalpose, keliaudami gatvėmis, pamiršome, kad patys esame gamta ir mus vis dar veikia gamtos dėsniai. Vis labiau sergame ir vis labiau liūdime, ilgimes tikrumo ir ramybės. Kuo labiau nuo jos tolstame, tuo abejingesni tampame pačiai aplinkai ir vienas kitam. 

Kaip ištrūkti iš šio užburto rato? Kaip mums sugrįžti į gamtą? Vienas iš sprendimų – gamtos terapijos, tokios kaip miško terapija. 

Miškas yra daugiaplanė erdvė ir gamtine, kultūrine, ir dvasine prasme, tad ir jo įtaka – nevienareikšmiška. Japonai ištyrė, kaip miškas žmogų veikia empyriškai, kaip buvimas miške konkrečiai atsiliepia žmogaus fizinei ir emocinei sveikatai. Jie parodė, kad miške akivaizdžiai stiprėja imunitetas, mažėja kraujospūdis, streso žymenų, taip pat gerėja atmintis, gebėjimas susikaupti ir net miegas. Buvimas miške skatina atsipalaiduoti, „ilsėkis ir atsigauk“ atsaką. Miškas žmogui grąžina kūrybiškumą. Jausdami nuolatinį stresą, esame priversti išlaikyti valingą dėmesį ir kūrybiškumo dažnai siekiame per prievartą. O kai leidžiame laiką gamtoje, suaktyvėja atsipalaidavimo centrai. Dėmesio atkūrimo teorija teigia, kad gamtoje pailsi protas, nes dėmesys būna nevalingas. Čia jį kreipiame ne į tai, į ką privalome, o kas mus sužavi ir sudomina. Tada pailsi mūsų emocijos, jausmai ir mintys (psichika). 

Miško maudynių pratimai nesudėtingi, atviri, jiems nereikia didelių apmąstymų, tad skatina spontaniškumą, leidžia lengvai pasiekti srauto būseną. Intuicija, atsipalaidavimas ir nurimęs protas lyg natūraliai panardina į savas gelmes ir skatina į situacijas žvelgti kūrybiškiau ir švelniau. Miške taip pat daug įvairovės, pasikartojančių formų, šviesos ir šešėlių žaismo, gyvenimo ciklo atspindžių, todėl jis gali sužadinti daug individualių asociacijų, metaforų. Miškas yra ir pasąmonės analogija – tai, kas nežinoma, tik nujaučiama, bet ne mažiau tikra. Net ir istoriškai miške vyko daug dalykų: šventosiose giraitėse buvo bendraujama su dievais, tačiau miškuose vyko ir skaudžių, kruvinų įvykių – mūšių, pasipriešinimo kovų, kai kurios žydų sušaudymo vietos taip pat yra miškuose. Tai įsirašė į istorinę atmintį. Miškas, kaip ir pasąmonė, turi ne tik šviesiąją, bet ir tamsiąją pusę, gali iškelti ir traumas, taip pat ir kolektyvines. 

O kaip gydomos traumos? Visų pirma jas iškeliant, įvardijant, pripažįstant ir duodant joms teisę būti. Gyjama ir per kūrybą kalbant apie tai. Kūryba juk dažnai iškyla iš pasąmonės, sapnų ir anapusinės erdvės. 

Miško terapijos užsiėmimus organizuoju jau trejus metus ir susidomėjimas šia terapija vis auga. Šį susidomėjimą visame pasaulyje dar labiau paskatino pastarųjų metų pandemija, kai išeiti buvo galima tik į gamtą. Beje, pasirodo vis daugėja tyrimų, kuriuose nagrinėjama miškų ir žaliųjų erdvių įtaka sergamumui COVID 19. Tyrimų išvados drąsiai teigia, kad žmogus kasdien matydamas žalumą yra labiau atsparus ne tik fiziškai, bet ir emciškai. Žmonės išsiilgę gamtos, ieško būdų, kaip dar joje būti, o miško terapija yra būdas gamtoje būti sąmoningai ir dėmesingai.

Ši terapija yra mokslu pagrįsta sveikatinimo metodika, ir kartu menas, kaip įsileisti mišką į savo kūną per pojūčius ir pasijusti visapusiškai gyvam – gyvo pasaulio gyva dalimi. Kai sąmoningai būname miške, ilgainiui tampame atidesni, pastabesni, užmezgame ryšį su aplinka. O sveikas ir pailsėjęs žmogus paprastai nenori niokoti to, su kuo jį sieja teigiamas ryšys. 

Tad miško terapija veikia ne tik kaip ligų prevencija, geros savijautos bei kūrybiškumo skatinimas, bet ir ugdo atjautą bei atsakomybę, norą rūpintis aplinka, ją saugoti.

Mano tikslas – įkvėpti žmones daugiau laiko leisti gamtoje, jaučiantis ne jos šeimininkais, o jos dalimi, ir iš jos semtis sveikatos, geros savijautos bei įkvėpimo.

Lietuvoje mes tebegyvename mitu, kad esame miškų tauta, kad pas mus daug miškų, natūralios gamtos, tačiau pirmapradžio miško mes neišsaugojome – teturime tik mažus sengirės fragmentus. Sengirė, pirmapradis miškas, visos gyvybės lopšys, kaip teigia tie patys japonų mokslininkai, ir mūsų sveikatą bei savijautą veikia palankiausiai. O ją atkurti turime visų pirma savo prote ir širdyje – pažindami mišką ir save jame. Noriu, kad žmogus vis labiau patirtų gamtą ir žalumą saugotų net pačiame mieste.